PAVASARIS

Vėl pavasaris eina laukais-
Antai, pievoje žydi jau pienės!
Susikibę už rankų, žiedais
Paupy jau dabinasi ievos.

Jau pakirdo iš miego laukai,
Jau žibuoklės seniai mėlynuoja,
Grįžo paukščiai namo iš pietų,
Žadint žemę giesmėm pasišovę.

Kyla garas nuo žemės aitrus,
Prakaitas srūva artojui per veidą,
Neseniai pasitikom gandrus,
Gimtinėn parnešusius meilę ir giedrą!

* * *
Vėl vyturys padangėje čirena,
Pavasarinis vėjas švilpauja laukuos,
Vėl upės sau linksmai čiurlena,
Gandrai snapais kalena jau lizduos.

Vėl siaučia žiedlapių pūga
Ir kvepia medumi pražydę sodai,
Vėl saulė renka rytmečio rasas
Iš žvakėm degančių kaštonų.

Vėl duona kvepia žemė
Ir medum...

PRABUDO VĖL ŠIRDIS

Prabudo vėl širdis sugelta
Lyg ta žolė pavasarį ant tako,
Tiek kartų šaldyta ir mindyta,
Bet saulės spindulio sušildyta,
Vėl atsibunda, galvą kelia
Ir stiebiasi ant to paties
Išminto tako...

O tas pavasarinis spalvų šėlsmas-kerintis:
Su žiedų potvyniais, atoslūgiais...
Ir tąsyk suvoki žmogus-
Nuo šio pavasarinio grožio širdį gelia...
Sugrubusia ranka lieties prie žemės,
Paglostai tarsi kūdikį, žegnoji,
Lyg pirmą kartą atsibudęs,
Pavasario žingsnius skaičiuoji.
Širdy ir atgaiva ir džiaugsmas begalinis,
Ir kraujas gyslomis ima greičiau tekėti,
Kai skleidžiasi pirmasis gėlės žiedas,
Taip noris prisiglaust prie jo,
Sušildyti delnuos, į saulę pakylėti
Ir vėl visą pasaulį mylėti ir mylėti...

Prabudo vėl širdis... Pavasaris dainuoja...

TU - MANO TĖVYNĖ

Esi man lyg žvaigždelė, Lietuva:
Laisva, vieninga, apsisprendusi...
Nebaisūs Tau nuožmiausi priešai,
Nes bočių Tu esi palaiminta.

Rasos lašelis rytmetį ant žiedo,
Kur saulės spindulėlis prausiasi,
Jūros banga, vis skubanti į krantą,
Kad Tavo kvapo paragautų.

Šauki, vilioji iš toliausių tolių
Savo vaikus į platų glėbį,
Nes Tu - geriausia Motina,
Nes Tu - geriausia draugė.

Esi lyg švyturys audringoj jūroj,
Lyg kelrodė, nakty sužibusi,
Gyvuok per amžius, Lietuva,
Nes TU - mano Tėvynė.

LAIŠKAS MAMAI

Rašau Tau laišką, miela mama,
Pavasarį žydram danguj auksiniais
Saulės spinduliais
Ir soduos vyšnių svyrančiais žiedais,
Pievaitėj geltonuojančiomis pienėmis,
Alyvom, žydinčiomis sodo patvory,
Tik vis neišsiųstas jis niekur,
Palieka manoje širdy...

Bandau įžvelgti Tavo veidą švelnų
Tarp debesų baltų ten, danguje,
Arba tarp ribuliuojančių bangelių
Senajam mūsų ežere,
Tik vis nesiseka, deja...

Juk laikas toks negailestingas-
Nusineša į praeitį jis žmones
Ir jų likimus,
Ir gludina, lyg akmenį vanduo,
Jautriausius prisiminimus...

Kai stoviu aš prie Tavo kapo
Su žvakele ir puokšte žydinčių gėlių,
Taip noris jausti Tavo švelnią ranką, mama,
Beglostančią man plaukus ant pečių...

Pavasarį aš vėl rašau Tau laišką, Mama