GAMTOS STEBUKLAS
Jau teka saulė,
Žvilga ryto rasos,
O mes per pievas bėgom
Basos, basos.
Vaikystė –
Nuostabi lyg saulė...
Ji kelia link
Dangaus,
Išaukština pasaulį.
Nuvaro debesis,
Nutildo vėją Ir slepiasi
Mažos širdies tvinksėjime.
Akučių žiežirbų,
Mažų rankelių,
Kurios dar ruošias apkabinti Ir paglostyti
Paklydusį šunelį.
Tai ji - VAIKYSTĖ...
Tas tapsėjimas kojelių –
Gamtos stebuklas,
Žemės ir Dangaus
Dalelė.

LABAS RYTAS
Labas rytas, pavasario vėjau!..
Labas rytas,
Dangaus vyturį!..
Mano dienos su vėtrom skubėjo,
Su gyvenimo giesme širdy.
Nudundėjo, žaibais nužaibavo,
O siela susitraukė į kumštį.
Mano laimė ir meilė vėlavo...
Gaila - metams neleidus sugrįžti.
Susisupus vienatvę į skarą,
Užsidėjus kantrybės vainiką,
Nors jau vakaras –
Žemė dainavo,
Dar tikėjimui viltį palikus.
Neskubėki, pavasario vėjau
, Neskubėk...juk gyvenimas trumpas.
Nusinešusi metų alėjas,
Dar į laimę ištieski man tiltus.

EMIGRANTO LAIŠKAS TĖVYNEI

Už ryto ašarą stiklinę,
Už šilą, kvepiantį laukinių bičių medumi.
Už pienių lauką,
Tėviškės arimą,
Tave, Tėvyne, branginu.
Regiu po pušimis išdygusį mažutį baravyką,
Barzdotom samanom išklotą mišką,
Egles - pasakų pilis.
Už pirmą, tyrą meilę sutiktą
Gimtinėje...
Tave, Tėvyne, širdimi jaučiu.
Kiek buvo viesulų sunkių!...
Kiek daug!...
Bet viskas jau praėjo.
Sustingęs buvo dalgis tėvo rankoj, su skaudžia žinia.
Tėvyne!... kur bebūčiau...
Mintimis aš vaikščioju lietuviškom alėjom.
Ir , lyg vaikystėje,gimtinės lauko ramunes
Skinu sapne.

RUDENIO ŽIEDAI
Gyvenimas!..
Tai senas, senas mokslininkas.
Jo raukšlės gilios
Tik paryškina mūsų dienas.
Iki senatvės moko visko,
Bet mes taip ir neišmokstame.
Ir tik saulėlydy,
Lyg šydą praskleidžia –
Parodo mūs klaidas.
Kiek daug akimirkų gražių
Mes leidžiame praeit pro šalį,
Kiek daug svajonių nepagauname –
Gyvenam laukdami.
Ir nepajuntame...
Kad mūsų dienos,
Lyg bežadės dvasios vagia mūsų dalią
-----------------------------------------
Jau papuošė man plaukus
Rudenio žiedai balti