TE NEBLĖSTA VILTIS

Pavasario saulelė švietė,

džiugino giedras dangus.

Nenujautėm, nesitikėjom-

Prie gimtinės slenksčio artėja

Nenuspėjamas priešas nuožmus

Kažkodėl, kažkieno pavadintas

Garbiu Coronos vardu...

Panika, mirties grėsmė aplinkui tvyro...

Rietenas užmirškim ir barnius

Mintimis vieningai susitelkę

Širdimis apglėbkim Lietuvėlę!

Dėkojam, Tau Tėvyne,

Tu tarytum motina  tikroji

Vaikus savuosius gynei.

Sugrąžinai juos iš visų  kraštų-

Iš Dublino, Stokholmo ar Berlyno...

Kasdieną melskime  Tvėrėją-

Tegul neblėsta mūsų širdyse

Viltis, Tikėjimas, Ramybė

Brydė ražienoj...

Tekina pasileidau lanka nušienauta...

Saulužė dosnuolė paglostė man veidą.

Vis bėgau, skubėjau                be kelio, be tako.

Lenktyniauti panorau su vėju-

jaunatviško ryžto pakako.

Audringu polėkiu sparnuotos

vasaros praskriejo...

Kol dar ne visos dainos išdainuotos-

tu netikėk, kad jau ruduo atėjo!

Žingsniuoju basa per ražieną –

dar vakar čia varpos sviro.

Tiktai brydė per lauką palieka

lig kraujo pėdų subadytų.

Antanui Vaičiulaičiui

Už seno geležinkelio, prie pat stoties,

išvydai pirmąkart pasaulį.

Nenumanei, jog kažkada tie bėgiai išlydės

visiems laikams į nepažįstamą pasaulį.

Paliksi ąžuolėlį gimtame  kieme..

Išaugs jis tvirtas, išlakus,

 grėsmingo karo sūkurius atlaikęs.

O mes, šiandieną  menantys Tave,

 pririnkome jo vaisių

ir pasodinome to  ąžuolo vaikų...

Todėl, jog lakų  tavo žodį mylim

ir kad per šitiek metų neramių

gimtinės meile sielą maitinai ir gydei.

Paskui, pilkuoju  pelenu pavirtęs,

 gimtinės žemėn sugrįžai.

SAULIUI (S.Nėries sūnui)

Šiaurinis vėjas

vasario speigas

išlydėjo šiandieną

Amžinybėn Tave.

                 Ilsėkis  po darbų

                 ir rūpesčių

                 Alvito žemėj-

                 gimtinėj motinos

                 Ir protėvių kapuos.

Sulaukei, Saliamute,

savo Balanduko-

po tiek dešimtmečių

ir vėl abu drauge.

                 Kažkur tenai,

                 Dausų erdvėj beribėj,

                 neišmatuojamos aukštybės

                 glėbyje...

GRAŽESNĖS NĖRA

Palaipiojus po Alpes,

Tatrus ar Dinarus

laiminga į gimtinę

 grįžtu.

Minu  pažįstamus

 takus, suvokus,

 kad Tėvynė –

gražiausia iš visų!

Gal paradoksas,

bet tikra tiesa –

nusibeldus už tūkstančio

 mylių

širdy atbunda

 Lietuvos dvasia.

Net nuoskaudos

tada greičiau išdyla.

Gimtinėj –stebuklinga

ežerų tyla

Ir Baltijos banga putota.

Pušynų liūdesio gaida

lyg ta pati,

 bet vis kitokia....

TIKIUOS

Dar parašysiu gal

 gražiausią posmą.

Ir sudainuosiu dar

 skambiausią dainą.

O Laimės paukštė

 man sparnu pamos.

Tegul veržliu srautu

saulėlydis praeina

Tada ir nerimo

šešėliai nekamuos.