Sekminės

Beržų garbinimo šventė

Sekminės – šventė, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai. Miestiečiams ši šventė nebėra tokia aktuali kaip Kalėdos ar Velykos, mat jos metu daugiausia dėmesio skiriama naminiams gyvuliams – karvėms.

Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis simbolizavo ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje.

Sekminių metu namų šeimininkas po jauną berželį įkasdavo iš abiejų namų durų pusių, namiškiai beržų šakelėmis apkaišydavo vartus, puošdavo duris. Tikėta, kad beržai saugo nuo piktų dvasių, neša laimę. Jaunų berželių šakelėmis apkaišomos palubės – tikėta, kad palubėse ant jų ateinančios pasiilsėti klaidžiojančios vėlės. Moterys įsirišdavo į skarelę dvišakę beržo šakelę kartu su duonos gabalėliu ir tokią skarelę prisirišdavo prie liemens. Ji turėjo saugoti nuo nelaimių, gyvatės įkandimo.

Ankstyvą Sekminių rytą piemenys išgindavo karves, o jų ragus apkaišydavo beržų šakelėmis ar net pririšdavo prie ragų ir visus nedidelius berželius. Tikėta, kad tokios karvės bus ramios, sveikos ir pieningos. Bandos bulių puošdavo skerdžius. Piemenėlės puošdavosi beržų vainikais, piemenys už kepurių užsikišdavo lauko gėlių. Parginusius bandą sutikdavo namų šeimininkė. Ji apdovanodavo piemenis kiaušiniais, sūriu, pyragu. Jei pasitaikydavo, kad šeimininkė vaišių pagailėdavo, prie jos karvės ragų piemenys pririšdavo sausų medžio šakų ar net ir kelmą.

Liaudyje dar gyvas priežodis – „Ko spoksai, kaip sekminių karvė“. Kokia ta sekminių karvė? Ko gero, išpuošta, pamaitinta ir pagirdyta, lepi ir tingi, gal nesuvokianti, kodėl tie žmonės šiandien taip ją myluoja ir rėdo gamtos apdarais.

Įvairiose Lietuvos vietose skirtingai – vienur po pietų, kitus vakare ar net per naktį vykdavo „Piemenų pautienės (kiaušinienės)“. Piemenys dainuodavo dainas, kepdavo kiaušinienę. Senais, pagoniškais laikais, kiaušinienė buvo aukojama dievams, kad banda būtų sveika, karvės pieningos. Suvarę į vieną krūvą gyvulius, piemenys mesdavo per juos žalią kiaušinį. Sudužęs kiaušinis buvo geras ženklas – kad gyvuliai bus sveiki ir vaisingi. Sudužęs kiaušinis reiškė ir tai, kad bus gera vasara, užaugins didelį derlių.

Antrąją Sekminių dieną vykdavo dar įdomesnės apeigos. Susirinkęs jaunimas vaidindavo vestuves. Merginos pasipuošdavo beržų, vaikinai – gėlių vainikais. Vestuvės buvo vaidinamos su visomis smulkmenomis – pradedant žvalgybomis, sužadėtuvėmis, baigiant pačia švente ir net vestuviniu guoliu. Vestuvinis guolis buvo padaromas iš suremtų beržų šakelių. Regis, šie jaunimo išdykavimai buvo nekuklūs. Jauniesiems sugulus, kiti stebėdavo juos pro beržų uždangą. Tokios vestuvinės apeigos buvo rengiamos, siekiant paskatinti žemės ir gyvulių vaisingumą. Moters organizmas tiesiogiai sietas su žeme. Tikėta, kad vaisinga motina gali paskatinti žemės vaisingumą.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, Sekminės tapo krikščioniška švente. Sekmadienį bažnyčioje laikomos mišios, altorius puošiamas jaunų berželių šakelėmis, šventinamas vanduo.