Ąžuolyne.

Sėdžiu ant šito meniško suoliuko ir džiaugiuosi, ir nerimauju, ir misliju.

Džiaugiuosi- šitas prigijo, žaliuoja taip drąsiai, taip gaiviai. Jis toks svarbus.  Tai mūsų jubiliejinio suoliuko   apjuostas ąžuoliukas. Lyg ir aukštėlesnę  vietą rinkome, bet  plaukė jie abu  - ir suoliukas ir ąžuoliukas-  pavasariniuose vandenyse. Netgi oriems vyrams linksmą, o gal pašaipų  juoką keldami- štai, štai jūsų ąžuoliukas, štai jūsų suoliukas- nuotrauka po nosimi ir ką čia bepasiginčysi!  Rūpėjo,  žinoma, labai rūpėjo, kad tik atlaikytų. Žaliuoja, mielieji, žaliuoja.  Augs. Aiškiai matyti.

O kaip kiti ? Nerimauju dėl tų žolėse paskendusių, tų atokesnių, gal todėl ir nemielų, nes toliau nuo kelio , nuo akių. Neprigijusių  gal  virš poros dešimčių suskaičiavau (iš 175), gaila, neišdrįsau bristi į tas nešienautas pievas. Ten, be abejo, ir gi yra nesužaliuosiančių. Gal ne visi atsakingai, gal skubotai sodinome, gal dirva netinkama. Ką čia dabar beišspęsi? Džiaugiuosi - yra viltis ir galimybė atsodinti. Tą ir padarysime, mieli bičiuliai. Padarysime atsakingiau, rūpestingiau. Tik, kad dabar šitie  tikrai rūpėtų tiems, kam turi rūpėti.

TAU vadovė Dalytė Šileikienė

2024-05-05